Alaus istorija

receptas

Alaus istorija

Archeologai teigia, kad ir giliausioje senovėje žmonės gerdavo alkoholio turinčius gėrimus. Ko gero, alus buvo išrastas atsitiktinai, kai miežiai buvo sumaišyti su vandeniu ir palikti, kol prasidėjo fermentacijos procesas. Seniausiu rašytiniu alaus receptu yra laikoma dalis poemos, parašytos 4 tūkst. metų prieš Kristų ant molinės plokštelės ir skirtos Ninkasi, šumerų alaus deivei.

Alus buvo svarbi senovės Egipto gyvenimo dalis, ypač gydant ligas. Viename egiptiečių medicininiame tekste, kuriame pateikiama 700 gydomųjų mišinių, alus yra įtrauktas net į 100 receptų. Su alumi taip pat buvo susiję ir kiti ritualai. Pavyzdžiui, kai jaunuolis pasiūlydavo merginai atsigerti alaus iš savo bokalo, buvo laikoma, kad pora susižiedavo. Vienaip ar kitaip alus buvo žinomas visame pasaulyje. Didysis keliautojas Markas Polas rašė, kad kinai alų darė 2,3 tūkst. metų prieš mūsų erą.

Europoje, ypač šiaurinėje jos dalyje, alaus gėrimo tradicijos paplito dar Romos imperijos laikais. Senovės norvegų legendose labiausiai pasižymėjusiems karžygiams pomirtiniame gyvenime buvo žadamas didžiausias atlygis – alaus ragas.

Senovėje alus dažnai buvo skaninamas neįprastais priedais, pavyzdžiui: kiaušinio lukštų, krabų žnyplių, austrių kriauklelių ir metėlių sėklos milteliais. Istorijos šaltiniai rodo, kad senovės alaus gamintojai buvo gana patyrę savo amato meistrai, tačiau jų gaminamas alus buvo gerokai prastesnės kokybės nei dabar. Egiptiečiams alų tekdavo gerti per ypatingus nendrinius vamzdelius, kurie sulaikydavo miežių grūdų lukštus. Kai kada gėrimo būdai būdavo kiek elegantiškesni. Mesopotamijos karalienė Šubad mėgaudavosi alumi pro ilgą auksinį šiaudelį, kuriuo pasiekdavo šalia sosto stovintį didelį alaus dubenį.

8 – 9 amžiuje Europoje alaus gamybai imta plačiai naudoti apynius, kurie suteikė gėrimo skoniui papildomą spalvą ir pailgino alaus saugojimo laiką. Vėliau buvo pradėta dar labiau rūpintis alaus kokybe. Viduramžiais Europoje, ar alus yra geras, dažnai būdavo sprendžiama išpilant ąsotį gėrimo ant suolo ir ant jo atsisėdant. Jei odinės kelnės, kuriomis mūvėdavo aludariai, prilipdavo, buvo laikoma, kad alus yra silpnas ir jame per daug cukraus.

Maždaug 14 amžiaus pabaigoje alus tapo nacionaliniu Anglijos ir kitų Europos kraštų gėrimu. Alus buvo mielai geriamas ir aukštuomenės, ir varguomenės. Anglijos karalienė Elžbieta II per pusryčius gerdavo alų vietoj apelsinų sulčių.

19 amžiaus pradžioje anglų aludariai pradėjo gaminti alų, kuris turėjo „ištverti“ ilgas keliones jūra į kolonijas Azijoje. O 1876 metas Louisas Pasteuras paskelbė savo „Alaus studijas“, kuriose aprašė garsųjį pasterizacijos procesą, apsaugantį alų nuo greito gedimo.

Nuo 19 amžiaus alus buvo matuojamas pintomis. Standartinė britiškoji pinta — 0,568 litro talpa, sudaranti vieną aštuntąją standartinio galono. Šis mato vienetas kilęs iš Didžiosios Britanijos.

Britiškosios pintos dydis buvo tiksliai nustatytas Didžiosios Britanijos parlamente 1824 metais. Netrukus jis paplito visoje Europoje. JAV buvo labiau paplitusi skystoji pinta, kurios tūris – 0,473 litro, ir rečiau naudojama 0,551 litro sausoji pinta. Škotijoje buvo sava pinta, kurią sudarė trys standartinės pintos – per 1,7 litro.

Iliustracijoje virš paragrafo:
ko gero pirmasis alaus gamybos receptas žmonijos istorijoje (Mesopotamija).

Lietuviško alaus istorija

Lietuviško alaus istorija

Aludarystės tradicijos Lietuvoje labai senos, nors niekas tiksliai nežino, kada buvo pakeltas pirmasis putojančio alaus bokalas. Apie aludarius pirmieji šaltiniai užsimena nuo 11 amžiaus, tačiau jų klestėjimo era prasidėjo prabėgus maždaug 500 metų. Alus buvo daromas kone kiekvienoje sodyboje, o jo gamybos paslaptys perduodamos iš kartos į kartą. Garsiausiomis laikytos Vidurio ir Šiaurės Lietuvos alaus daryklos. Ta tradicija gyva išliko pat šių dienų.

Kad aludarystė Lietuvoje buvo svarbi ir vertinama, rodo aludarius gynęs Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės 1592 metų Statutas, kuriame rašoma: „Jeigu kas smurtu išdraskytų ar iškapotų svetimą apynyną, nors ir savo žemėje, ir tai būtų įrodyta pagrįstais įrodymais, toksai turi sumokėti už smurtą tam, kieno yra apynynas, dvylika rublių grašių ir tiek pat mums, Valdovui. O jeigu apynius tik nudraskytų, bet jų nesukapotų, toksai turi atlyginti nuostolius dvigubai“. Nors alus buvo gaminamas daugelyje kaimų ir sodybų, geras aludaris buvo gerbiamas ir šlovinamas. Buvo manoma, kad tai tiesiog dovana iš Dievo.

Šiaulių „Gubernijos“ bravoras buvo įsteigtas 1665 metais, pirmoji alaus darykla Klaipėdoje buvo įkurta 1784 metais, tačiau pramoninė alaus gamyba Lietuvoje suklestėjo tik 19 amžiaus antrojoje pusėje. 1853 metais Kaune buvo įkurta I.B.Volfo alaus darykla, 1860 metais – Engelmano alaus darykla ir salyklo fabrikas, 1874 metais – Bliumentalio alaus darykla.

Prienų „Goldbergas“ įkurtas 1868 metais. Tuo metu Lietuvoje alaus gamyba buvo stambiausia industrijos šaka, kuri naudojosi vietinės žemdirbystės žaliava. 1860 metais turtingas vilnietis, pirmosios gildijos pirklys Vilhelmas Šopenas Vilniaus pakraštyje – Lukiškėse pastatė didelę alaus daryklą. Tuo pat metu kitoje miesto dalyje – Užupyje pradėjo veikti stambi alaus darykla „I.Lipskis“. Alaus gamybos procesui tiek Kauno, tiek Vilniaus gubernijose įtakos turėjo gilias aludarystės tradicijas turinti Vokietija, kuri diegė Bavarijos alaus gamybos metodus bei aprūpino gamyklas moderniomis vokiškomis mašinomis.

Aludarystės tradicijos Lietuvoje labai senos, nors niekas tiksliai nežino, kada buvo pakeltas pirmasis putojančio alaus bokalas. Apie aludarius pirmieji šaltiniai užsimena nuo 11 amžiaus, tačiau jų klestėjimo era prasidėjo prabėgus maždaug 500 metų. Alus buvo daromas kone kiekvienoje sodyboje, o jo gamybos paslaptys perduodamos iš kartos į kartą. Garsiausiomis laikytos Vidurio ir Šiaurės Lietuvos alaus daryklos. Ta tradicija gyva išliko pat šių dienų.

Kad aludarystė Lietuvoje buvo svarbi ir vertinama, rodo aludarius gynęs Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės 1592 metų Statutas, kuriame rašoma: „Jeigu kas smurtu išdraskytų ar iškapotų svetimą apynyną, nors ir savo žemėje, ir tai būtų įrodyta pagrįstais įrodymais, toksai turi sumokėti už smurtą tam, kieno yra apynynas, dvylika rublių grašių ir tiek pat mums, Valdovui. O jeigu apynius tik nudraskytų, bet jų nesukapotų, toksai turi atlyginti nuostolius dvigubai“. Nors alus buvo gaminamas daugelyje kaimų ir sodybų, geras aludaris buvo gerbiamas ir šlovinamas. Buvo manoma, kad tai tiesiog dovana iš Dievo.

Šiaulių „Gubernijos“ bravoras buvo įsteigtas 1665 metais, pirmoji alaus darykla Klaipėdoje buvo įkurta 1784 metais, tačiau pramoninė alaus gamyba Lietuvoje suklestėjo tik 19 amžiaus antrojoje pusėje. 1853 metais Kaune buvo įkurta I.B.Volfo alaus darykla, 1860 metais – Engelmano alaus darykla ir salyklo fabrikas, 1874 metais – Bliumentalio alaus darykla.

Prienų „Goldbergas“ įkurtas 1868 metais. Tuo metu Lietuvoje alaus gamyba buvo stambiausia industrijos šaka, kuri naudojosi vietinės žemdirbystės žaliava. 1860 metais turtingas vilnietis, pirmosios gildijos pirklys Vilhelmas Šopenas Vilniaus pakraštyje – Lukiškėse pastatė didelę alaus daryklą. Tuo pat metu kitoje miesto dalyje – Užupyje pradėjo veikti stambi alaus darykla „I.Lipskis“. Alaus gamybos procesui tiek Kauno, tiek Vilniaus gubernijose įtakos turėjo gilias aludarystės tradicijas turinti Vokietija, kuri diegė Bavarijos alaus gamybos metodus bei aprūpino gamyklas moderniomis vokiškomis mašinomis.

Kraftinis alus

Kraftinis alus

Šiuo metu Lietuvoje be didžiųjų alaus gamyklų veikia per septynios dešimtys mažų aludarių.

Alaus ekspertai ir mėgėjai vertina kaimišką alų. Lyginti su pasterizuotu jis turi gerokai daugiau privalumų.

Kaimiškas alus, pagamintas iš natūralių produktų – tyro vandens, salyklo ir apynių, nenaudojant jokių papildomų cheminių medžiagų. Toks alus skleidžia išskirtinį aromatą – apynių žiedų ir salyklo saldumo. Jei jis pagardintas medumi ar kmynais, skonis tampa dar subtilesnis.

Kaimišką alų paprastai gamina mažos daryklos. Jose alus paprastai verdamas natūraliai, jo rūgimas neskatinamas jokiais priedais.

Nors toks alus išsilaiko gerokai trumpiau, nei pasterizuotas, jis turi daugiau turtingų savybių. Gyvame aluje yra visų B grupės ir nemažai kitų vitaminų, kurių pusė dingsta alų pasterizavus.

Kaimiško alaus mėgėjai šį gėrimą vertina ir už tai, kad jis mažiau sotus, neapsunkina skrandžio. Svarbi ir pateikimo temperatūra – ji turi būti ne didesnė kaip 7 – 8 laipsniai. Šaltesnis alus neatskleidžia visų skonio savybių, šiltesnis – prasčiau malšina troškulį.

Šiuo metu Lietuvoje be didžiųjų alaus gamyklų veikia per septynios dešimtys mažų aludarių.

Alaus ekspertai ir mėgėjai vertina kaimišką alų. Lyginti su pasterizuotu jis turi gerokai daugiau privalumų.

Kaimiškas alus, pagamintas iš natūralių produktų – tyro vandens, salyklo ir apynių, nenaudojant jokių papildomų cheminių medžiagų. Toks alus skleidžia išskirtinį aromatą – apynių žiedų ir salyklo saldumo. Jei jis pagardintas medumi ar kmynais, skonis tampa dar subtilesnis.

Kaimišką alų paprastai gamina mažos daryklos. Jose alus paprastai verdamas natūraliai, jo rūgimas neskatinamas jokiais priedais.

Nors toks alus išsilaiko gerokai trumpiau, nei pasterizuotas, jis turi daugiau turtingų savybių. Gyvame aluje yra visų B grupės ir nemažai kitų vitaminų, kurių pusė dingsta alų pasterizavus.

Kaimiško alaus mėgėjai šį gėrimą vertina ir už tai, kad jis mažiau sotus, neapsunkina skrandžio. Svarbi ir pateikimo temperatūra – ji turi būti ne didesnė kaip 7 – 8 laipsniai. Šaltesnis alus neatskleidžia visų skonio savybių, šiltesnis – prasčiau malšina troškulį.